Hunter S. Thompson. Romo dienoraštis

Hunter S.Thompson

Hunter S.Thompsonas (1937-2005) turėjo garbinančio LSD, apsėsto pakvaišusio gyvenimo manijos ir linkusio į savidestrukciją Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Jis buvo reikšmingas literatūros novatorius, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas, negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas.

Knygos aprašymas.

Ant knygos nugarėlės galima perskaityti, jog tai autobiografinis pasakojimas apie trisdešimtmečio žurnalisto nuotykius Puerto Rike. Laisvai samdomas žurnalistas atvyksta į Puerto Riką ir įsidarbina vietiniame anglų kalba leidžiamame laikraštyje, kurio egzistavimo dienos nuo pačio pirmo puslapio atrodo suskaičiuotos. Tas pats laisvai samdomas žurnalistas turbūt tik kokiuose 20 puslapių iš beveik 250 yra blaivus arba bent jau bando tokiu būti. Visa kita – romas, alus, šampanas, viskis, tekila, tvankus oras, žavingos pakrantės ir potyrių pliūpsniai – nuo visa siekiančio atsipalaidavimo bei meilės nuotykių iki bėgimų nuo policijos, kalėjimo, muštynių, isterijos ir absoliučios apatijos.

Mano vertinimas.

Rekomenduoju tiems, kurie nori paskaityti apie atsipūtusio vyruko gyvenimą. Prie knygos puikiai tinka vartoti alkoholį ar kreiptis į https://www.minipaskola.lt/ ir išvykti pailsėti į Puerto Riką.

Balas.

4/5

Ištrauka.

„…tai buvo godus gyvenimas, ir man gerai sekėsi jį gyventi. Įsigijau įdomių draugų, gaudavau pakankamai pinigų, kad galėčiau stumtis į priekį, ir sužinojau apie pasaulį daugybę dalykų, kurių niekaip kitaip nebūčiau sužinojęs. Kaip ir dauguma kitų, aš buvau ieškotojas, veiksmo žmogus, amžinai viskuo nepatenkintas, o kartais ir bukas skandalistas. Man niekada neužtekdavo laiko ilgiau pamąstyti, tačiau visuomet jaučiau, kad instinktai manęs neapgauna. Kaip ir kitus, mane valdė klajoklio optimizmas, kad kai kurie iš mūsų daro tikrą pažangą, kad mes pasirinkom dorą kelią, ir kad geriausieji iš mūsų būtinai pasieks viršūnę.
Tuo pat metu manęs neapleido ir niūrus įtarimas, kad gyvenimas, kurį gyvename – tai beviltiškas reikalas, kad mes viso labo esam tik aktoriai, apgaudinėjantys patys save beprasmiškoje odisėjoje. Būtent įtampa tarp šitų dviejų polių – nesilpstančio idealizmo iš vienos pusės ir artėjančios pražūties pojūčio iš kitos – ir laikė mane ant kojų.”

Terry Southern, Mason Hoffenberg. Pupytė Kendi

Labai bytnikiška knyga, kuriame šaržuojama ir negailestingai šaipomasi iš (to meto?) visuomenės.

Terry Southern, Mason Hoffenberg.

„Pupytė Kendi“ – XX a 6-ojo dešimtmečio pabaigos erotinis šedevras. Jį drauge su Masonu Hoffenbergu parašė įtakingas pokario kartos amerikiečių satyrikas, bytnikų kartos atstovas Terry Southernas. Tai satyrinis romanas, moderni Voltero „Kandido“ interpretacija. Pagrindinė kūrinio herojė, Kendi Kristian, – patraukli, naivi aštuoniolikmetė, kuri dėl savo nenugalimo noro padėti kitiems žmonėms nuolat patenkanti į farsą primenančias erotines situacijas.

Knygos aprašymas.

Šiek tiek nutuokiantiems apie bitnikų pasaulėžiūrą ir kūrybos principus, tik atsivertus „Pupytę Kendi“, pasidaro akivaizdu, kad prieš juos – tipiškas pasityčiojimo iš solidžių kostiumuotų dėdžių nuobodžios literatūros pavyzdys. Tekstas visiškai paviršutiniškas ir tik pačioje pradžioje nuteikia tradiciškai oriai – kai studentė, vardu Kendi, mąsto apie gero išsilavinimo svarbą ir intelektualumo žavesį. Toliau nebus nieko bendra su tradicine literatūra apie pavyzdingus gerų tėvelių vaikus. Visi veikėjai negailestingai šaržuojami, pernelyg vaizdžiai aprašomi jų makabriški veiksmai parodijuoja patys save, viskas galiausiai virsta grotesku, kuriame atpažinsime tipiškų amerikiečių komedijų stiliaus humorą. Juodą ir stačiokišką, kai atvirai žaidžiama seksualumu, į veidą svaidomi tortai, o kam nors nukritus nuo laiptų už kadro garsiai juokiasi nematoma publika.

Šiame kontekste gražioji blondinė Kendi, pasiruošusi visus kuo rimčiausiai išklausyti ir visiems padėti, atrodo kičinis moters idealas – naivi saldi mažulė visais savo be galo kvailais ir absurdiškais nuotykiais parodo, kaip sunku visuomenėje išlaikyti padorios merginos įvaizdį, kai atrodai lyg Marilyn Monroe. Visi aplinkiniai vyrai varvina seilę ir iš kailio neriasi, kad ją gautų ir patvirkintų, o ji atlapojus ausis klausosi kiekvieno jų žodžio ir reaguoja visiškai rimtai, dėl to nuolat patenka į farsą ir prastą komediją primenančias situacijas. Tiesa, gerokai pasityčiota ir iš kitų stereotipų: kliūva ir gydytojams, ir mistikams, ir net žydams (tais laikais Amerika dar nebuvo politiškai korektiška). Žinoma, riebiai spjaunama ir į vyrų idealą – tokio Kendi bergždžiai ieško, pasiruošusi apipilti jį savo meile, tačiau, neatsižvelgiant į tai, kas prieš ją – ar universiteto profesorius, ar tikras tėvas, – susiduria su neribotu pasipūtimu, gašlumu ir šlykščiu meilikavimusi.

Mano vertinimas.

Gera knyga tiems, kurie nutuokia apie bitnikų įsitikinimus ir kūrybinius principus bei esti tinkamos nuotaikos tai skaityti.

Balas.

4/5

Emily Brontë. Vėtrų kalnas

Kaip jau ko gero spėjote pastebėti, jei užmetėte akį į anksčiau mano skaitytas ir aprašytas knygas, nesu meilės romanų mėgėja. Priežastis, dėl kurios ėmiausi skaityti šią knygą buvo jos populiarumas pasaulyje; ji minima visur – sprendžiant testus internete, kitų knygų, filmų ir istorijų kontekstuose tad verta ja pasidomėti.

Emily Brontë.

Autorė gimė ji 1818 metais Anglijoje, daugiavaikėje šeimoje. Jos seserys Anne ir Charlote taip pat buvo rašytojos ir daug geriau žinomos nei pati Emily. ‘Vėtrų kalnas‘ nebūtų pasiekęs skaitytojų, jei Emily seserys nebūtų radę jos slaptų užrašų. ‘Vėtrų kalnas’ yra vienintelė Emily Brontë knyga, pirmą kartą išleista 1847 metais. Jau po metų rašytoja mirė, tačiau knyga pateko į geriausios anglų literatūros sąrašą visiems laikams.

Knygos aprašymas.

Kadangi šios knygos visas įdomumas yra siužeto vingiuose, nenoriu jo detaliai pasakoti, nes bus neįdomu skaityti. Tai pasakojimas apie meilę, aistras, išskaičiavimą, kerštą ir klastas, susipina prigimtis ir aplinkybės, į įvykių sūkurį atšiauriame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.

Ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne sudrumsčia vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas – juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės. Hitklifas auga mylimas senojo įtėvio Ernšo ir yra neišskiriamas su įsesere Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis, kuris mirus tėvui tampa valdų šeimininku. Tada Hitklifas namuose tampa tik niekinamu ir žeminamu tarnu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą – ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį… Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

Mano vertinimas.

Iš pradžių knyga mane siutino – kvailoki veikėjai ir naivūs jų elgesys vertė manyti, kad nieko gero nebus. Bet kaip tik tada atsiranda intriga, labiau pagrįstas knygos veikėjų elgesys, o pabaiga netikėta ir tuo sužavi. Manau, kad tai puiki knyga žmonėms, kurie mėgsta istorijas apie meilę, gyvenimą, pasirinkimus ir gera knyga tiems, kurie nori susipažinti su Anglijos literatūros klasika.

Balas.

4/5