William Paul Young. Trobelė

Ėmiausi šios knygos, nes kažkada esu girdėjusi labai palankių atsiliepimų apie ją, o viena dėstytoja net liepė ją perskaityti universitete. Tuomet jos neperskaičiau, bet ėmiausi dabar. Deja, knyga teko smarkiai nusivilti.

William Paul Young.

Apie šio rašytojo kūrybos pradžią teigiama, kad knygą pradėjo rašyti spaudžiamas žmonos ir pradinė jo mintis buvo tiesiog parašyti tekstą savo vaikams ir draugams. Dėl to William P. Young iš pradžių išspausdino tik 15 egzempliorių. Padrąsintas draugų ir atlikęs šiokius tokius pataisymus, Young pasiūlė knygą leidykloms, tačiau jos atsisakė knygą spausdinti. Knygą išspausdino keli autoriaus draugai, dėl jos įkūrę leidyklą, o po šio žingsnio knyga netruko tapti bestseleriu.

Knygos aprašymas.

Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters (dukra buvo pagrobta ir nužudyta, kai šeima atostogavo prie ežero) išgyvena Didįjį liūdesį. Jis nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėtės laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas.

Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju. Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: „Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu.“

Mano vertinimas.

Daugiausia knyga sulaukė dėmesio tarp aktyvių krikščionių ir kėlė karštas diskusijas dėl teologijos. Vienų nuomone, tai iš pagrindų keičianti gyvenimą istorija, širdį jaudinanti teologija,  kiti mano visiškai priešingai – jog knyga jaukia sielas, nes jos teologija nėra bibliška.

Kadangi mane domino ne teologija, o literatūrinė vertė, šia knyga labai nusivyliau. Ji primena populiarias, masiškai leidžiamas ir išliekamosios vertės neturinčias savigalbos knygas, tik šioji remiasi krikščioniškąja atleidimo, susitaikymo idėja. Taigi knygos nerekomenduoju skaityti tiems, kas ieško kokybiškos literatūros, nes dievo paminėjimas savaime knygai vertės nepriduoda. Kita vertus, jei reikia paguodos ištverti dvasinei krizei ir jums labai artimas krikščioniškasis tikėjimas, knygoje išsakyti samprotavimai gali pasirodyti verti dėmesio.

Balas.

1/5

Emily Brontë. Vėtrų kalnas

Kaip jau ko gero spėjote pastebėti, jei užmetėte akį į anksčiau mano skaitytas ir aprašytas knygas, nesu meilės romanų mėgėja. Priežastis, dėl kurios ėmiausi skaityti šią knygą buvo jos populiarumas pasaulyje; ji minima visur – sprendžiant testus internete, kitų knygų, filmų ir istorijų kontekstuose tad verta ja pasidomėti.

Emily Brontë.

Autorė gimė ji 1818 metais Anglijoje, daugiavaikėje šeimoje. Jos seserys Anne ir Charlote taip pat buvo rašytojos ir daug geriau žinomos nei pati Emily. ‘Vėtrų kalnas‘ nebūtų pasiekęs skaitytojų, jei Emily seserys nebūtų radę jos slaptų užrašų. ‘Vėtrų kalnas’ yra vienintelė Emily Brontë knyga, pirmą kartą išleista 1847 metais. Jau po metų rašytoja mirė, tačiau knyga pateko į geriausios anglų literatūros sąrašą visiems laikams.

Knygos aprašymas.

Kadangi šios knygos visas įdomumas yra siužeto vingiuose, nenoriu jo detaliai pasakoti, nes bus neįdomu skaityti. Tai pasakojimas apie meilę, aistras, išskaičiavimą, kerštą ir klastas, susipina prigimtis ir aplinkybės, į įvykių sūkurį atšiauriame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.

Ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne sudrumsčia vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas – juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės. Hitklifas auga mylimas senojo įtėvio Ernšo ir yra neišskiriamas su įsesere Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis, kuris mirus tėvui tampa valdų šeimininku. Tada Hitklifas namuose tampa tik niekinamu ir žeminamu tarnu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą – ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį… Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

Mano vertinimas.

Iš pradžių knyga mane siutino – kvailoki veikėjai ir naivūs jų elgesys vertė manyti, kad nieko gero nebus. Bet kaip tik tada atsiranda intriga, labiau pagrįstas knygos veikėjų elgesys, o pabaiga netikėta ir tuo sužavi. Manau, kad tai puiki knyga žmonėms, kurie mėgsta istorijas apie meilę, gyvenimą, pasirinkimus ir gera knyga tiems, kurie nori susipažinti su Anglijos literatūros klasika.

Balas.

4/5

Abraomas Suckeveris. Iš Vilniaus geto.

Labai įdomi, įtraukianti knyga apie mūsų istoriją, apie mums pažįstamą Vilnių ir apie gyvenimą, kuris gali nutrūkti bet kada.

Knygos aprašymas.

Baltosios dėmės istorijoje yra ne kas kita kaip negyjančios žaizdos. 190 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų išžudymo istorija daugeliui iš mūsų tebėra „baltoji dėmė“. Ši garsaus žydų rašytojo A. Suckeverio knyga leidžia liudytojo akimis išvysti tai, kas anuomet iš tiesų vyko Lietuvoje.

Knyga buvo parašyta jidiš kalba ir išleista 1946 metais Rusijoje. Vėliau išversta į prancūzų, vokiečių ir kitas kalbas.

Abraomas Suckeveris.

Gimęs Smurgainyse 1913 metais, A. Suckeveris anksti persikėlė į Vilnių ir aktyviai įsijungė  į dinamišką literatūrinės grupės Jung Vilne veiklą. Naciams okupavus Vilnių, su šeima uždaromas į getą, kur nužudyta jo žmona ir dukra. Geto ginkluoto pasipriešinimo narys,  slapta gelbėjo žydų knygas, 1943–1944 m. partizanavo. Niurnbergo proceso metu buvo nacių nusikaltimų Vilniuje liudytojas. 1946 m. A.  Suckeveris išvyko į Izraelį, taip pačiais metais Paryžiuje išleista jo atsiminimų knyga apie pasipriešinimą Vilniaus gete.

Abraomas Suckeveris (1913–2010) vadinamas „iškiliausiu Holokausto poetu“. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis priklausė literatūriniam judėjimui Jung Vilne (jidiš k. „Jaunasis Vilnius“).

1985 m. jo poetinė kūryba jidiš kalba buvo įvertinta aukščiausiu Izraelio nacionaliniu apdovanojimu. 2008 m. vasario 16 d. už nuopelnus Lietuvai Prezidentas Valdas Adamkus rašytoją apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Mano vertinimas.

Nors gvildenama labai sudėtinga ir liūdna tema, knyga įtraukia ir jos užversti nesinori iki pat pabaigos. Labai įdomu ir sužinai daug istorinės informacijos. Rekomenduoju visiems.

Balas.

5/5

Rūta Šepetys. Tarp pilkų debesų

Rūta Šepetys – lietuvių kilmės JAV rašytoja. Gimė JAV lietuvio ir amerikietės šeimoje. Jos tėvas Lietuvą paliko 1940 m., vėliau devynerius metus praleido Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir 1949 m. atvyko į JAV. Rūta Šepetys 2005 m. pirmąkart lankėsi tėvo gimtinėje. Rūta Šepetys išgarsėjo visame pasaulyje istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Between Shades of Gray) apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais. Romanas pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į 27 pasaulio kalbas, 2011 m. prancūzų literatūros žurnalas „Lire“ šį romaną paskelbė geriausiu metų romanu paaugliams.

Knygos aprašymas.

Pagrindinė romano veikėja penkiolikmetė Lina pirmuoju asmeniu ir nuodugniai pasakoja savo šeimos tremties istoriją: suėmimą, tėvų atskyrimą, ilgą kelionę gyvuliniame vagone, pirmą tremties vietą Altajuje, priverstinį darbą kolūkyje, gyvenimą vietinių žmonių namuose ir perkėlimą į salą Laptevų jūroje prie poliarinio rato.

Mano vertinimas.

Knyga yra tarsi kitų lietuviškų tekstų apie tremtį atpasakojimas, ypač panaši į D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tik daug trumpesnė. Rašoma apie antisanitarines sąlygas, badą, mainymąsi ir dalijimąsi maistu, žmonių mirtis, žiaurų kareivių elgesį su tremtiniais, tremtinių tarpusavio santykius, žvejybą lediniame vandenyje, šaltį, badą, mirtį… Knyga akivaizdžiai skirta ne lietuvių skaitytojui, kuris jokių žinių neturi, nes lietuvių skaitytojui tai yra žinoma. Knyga tiktų tiems, kurie nenori skaityti itin ilgų kitų knygų apie tremtį arba labai domisi šia tema.

Balas.

3/5

William S. Burroughs. Narkašas.

Knygos aprašymas.

„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus.  

Williamas S. Burroughsas buvo pavojingiausias iš visų bytnikų kartos rašytojų… Jis buvo dvigubas anarchijos agentas ir nesutaikomas prisitaikėliškumo bei visų vyriausybinių opiatų kontrolės agentūrų priešas. – Rolling Stone

Williamas S. Burroughsas laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų, kiti kritikai mano, kad jo prozos vertė yra smarkiai pervertinta, tačiau beveik niekas neneigia milžiniškos konceptualių Burroughso literatūrinių idėjų įtakos literatūrai ir kitoms kultūros sritims.

Mano vertinimas.

Knyga yra narkašo žvilgsnis į save. Jis šaltai aprašo tuščią laiko leidimą, supratimą, kad tik plaukia pasroviui, sukdamas amžiną narkomano ratą kaifas-kumaras, kumaras-kaifas. Kaip ir kiekvienas narkomanas, jis stengiasi užbaigti šį ratą, bet ir be narkotikų gyvenimas jam atrodo tuščias, todėl jis vėl susileidžia dozę. Rašymas Burroughsui yra terapija, bandymas kuo nors užpildyti savo laiką. Juose nėra savo veiksmų analizės, apmąstymų, tik papasakojami įvykiai. Šią knygą turbūt geriausia skaityti tada, kai esi pernelyg pavargęs skaityti sudėtingesnes knygas arba nori sužinot apie narkomanų gyvenseną.

Balai.

3/5