Hunter S. Thompson. Romo dienoraštis

Hunter S.Thompson

Hunter S.Thompsonas (1937-2005) turėjo garbinančio LSD, apsėsto pakvaišusio gyvenimo manijos ir linkusio į savidestrukciją Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Jis buvo reikšmingas literatūros novatorius, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas, negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas.

Knygos aprašymas.

Ant knygos nugarėlės galima perskaityti, jog tai autobiografinis pasakojimas apie trisdešimtmečio žurnalisto nuotykius Puerto Rike. Laisvai samdomas žurnalistas atvyksta į Puerto Riką ir įsidarbina vietiniame anglų kalba leidžiamame laikraštyje, kurio egzistavimo dienos nuo pačio pirmo puslapio atrodo suskaičiuotos. Tas pats laisvai samdomas žurnalistas turbūt tik kokiuose 20 puslapių iš beveik 250 yra blaivus arba bent jau bando tokiu būti. Visa kita – romas, alus, šampanas, viskis, tekila, tvankus oras, žavingos pakrantės ir potyrių pliūpsniai – nuo visa siekiančio atsipalaidavimo bei meilės nuotykių iki bėgimų nuo policijos, kalėjimo, muštynių, isterijos ir absoliučios apatijos.

Mano vertinimas.

Rekomenduoju tiems, kurie nori paskaityti apie atsipūtusio vyruko gyvenimą. Prie knygos puikiai tinka vartoti alkoholį ar kreiptis į https://www.minipaskola.lt/ ir išvykti pailsėti į Puerto Riką.

Balas.

4/5

Ištrauka.

„…tai buvo godus gyvenimas, ir man gerai sekėsi jį gyventi. Įsigijau įdomių draugų, gaudavau pakankamai pinigų, kad galėčiau stumtis į priekį, ir sužinojau apie pasaulį daugybę dalykų, kurių niekaip kitaip nebūčiau sužinojęs. Kaip ir dauguma kitų, aš buvau ieškotojas, veiksmo žmogus, amžinai viskuo nepatenkintas, o kartais ir bukas skandalistas. Man niekada neužtekdavo laiko ilgiau pamąstyti, tačiau visuomet jaučiau, kad instinktai manęs neapgauna. Kaip ir kitus, mane valdė klajoklio optimizmas, kad kai kurie iš mūsų daro tikrą pažangą, kad mes pasirinkom dorą kelią, ir kad geriausieji iš mūsų būtinai pasieks viršūnę.
Tuo pat metu manęs neapleido ir niūrus įtarimas, kad gyvenimas, kurį gyvename – tai beviltiškas reikalas, kad mes viso labo esam tik aktoriai, apgaudinėjantys patys save beprasmiškoje odisėjoje. Būtent įtampa tarp šitų dviejų polių – nesilpstančio idealizmo iš vienos pusės ir artėjančios pražūties pojūčio iš kitos – ir laikė mane ant kojų.”

Terry Southern, Mason Hoffenberg. Pupytė Kendi

Labai bytnikiška knyga, kuriame šaržuojama ir negailestingai šaipomasi iš (to meto?) visuomenės.

Terry Southern, Mason Hoffenberg.

„Pupytė Kendi“ – XX a 6-ojo dešimtmečio pabaigos erotinis šedevras. Jį drauge su Masonu Hoffenbergu parašė įtakingas pokario kartos amerikiečių satyrikas, bytnikų kartos atstovas Terry Southernas. Tai satyrinis romanas, moderni Voltero „Kandido“ interpretacija. Pagrindinė kūrinio herojė, Kendi Kristian, – patraukli, naivi aštuoniolikmetė, kuri dėl savo nenugalimo noro padėti kitiems žmonėms nuolat patenkanti į farsą primenančias erotines situacijas.

Knygos aprašymas.

Šiek tiek nutuokiantiems apie bitnikų pasaulėžiūrą ir kūrybos principus, tik atsivertus „Pupytę Kendi“, pasidaro akivaizdu, kad prieš juos – tipiškas pasityčiojimo iš solidžių kostiumuotų dėdžių nuobodžios literatūros pavyzdys. Tekstas visiškai paviršutiniškas ir tik pačioje pradžioje nuteikia tradiciškai oriai – kai studentė, vardu Kendi, mąsto apie gero išsilavinimo svarbą ir intelektualumo žavesį. Toliau nebus nieko bendra su tradicine literatūra apie pavyzdingus gerų tėvelių vaikus. Visi veikėjai negailestingai šaržuojami, pernelyg vaizdžiai aprašomi jų makabriški veiksmai parodijuoja patys save, viskas galiausiai virsta grotesku, kuriame atpažinsime tipiškų amerikiečių komedijų stiliaus humorą. Juodą ir stačiokišką, kai atvirai žaidžiama seksualumu, į veidą svaidomi tortai, o kam nors nukritus nuo laiptų už kadro garsiai juokiasi nematoma publika.

Šiame kontekste gražioji blondinė Kendi, pasiruošusi visus kuo rimčiausiai išklausyti ir visiems padėti, atrodo kičinis moters idealas – naivi saldi mažulė visais savo be galo kvailais ir absurdiškais nuotykiais parodo, kaip sunku visuomenėje išlaikyti padorios merginos įvaizdį, kai atrodai lyg Marilyn Monroe. Visi aplinkiniai vyrai varvina seilę ir iš kailio neriasi, kad ją gautų ir patvirkintų, o ji atlapojus ausis klausosi kiekvieno jų žodžio ir reaguoja visiškai rimtai, dėl to nuolat patenka į farsą ir prastą komediją primenančias situacijas. Tiesa, gerokai pasityčiota ir iš kitų stereotipų: kliūva ir gydytojams, ir mistikams, ir net žydams (tais laikais Amerika dar nebuvo politiškai korektiška). Žinoma, riebiai spjaunama ir į vyrų idealą – tokio Kendi bergždžiai ieško, pasiruošusi apipilti jį savo meile, tačiau, neatsižvelgiant į tai, kas prieš ją – ar universiteto profesorius, ar tikras tėvas, – susiduria su neribotu pasipūtimu, gašlumu ir šlykščiu meilikavimusi.

Mano vertinimas.

Gera knyga tiems, kurie nutuokia apie bitnikų įsitikinimus ir kūrybinius principus bei esti tinkamos nuotaikos tai skaityti.

Balas.

4/5

William S. Burroughs. Narkašas.

Knygos aprašymas.

„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus.  

Williamas S. Burroughsas buvo pavojingiausias iš visų bytnikų kartos rašytojų… Jis buvo dvigubas anarchijos agentas ir nesutaikomas prisitaikėliškumo bei visų vyriausybinių opiatų kontrolės agentūrų priešas. – Rolling Stone

Williamas S. Burroughsas laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų, kiti kritikai mano, kad jo prozos vertė yra smarkiai pervertinta, tačiau beveik niekas neneigia milžiniškos konceptualių Burroughso literatūrinių idėjų įtakos literatūrai ir kitoms kultūros sritims.

Mano vertinimas.

Knyga yra narkašo žvilgsnis į save. Jis šaltai aprašo tuščią laiko leidimą, supratimą, kad tik plaukia pasroviui, sukdamas amžiną narkomano ratą kaifas-kumaras, kumaras-kaifas. Kaip ir kiekvienas narkomanas, jis stengiasi užbaigti šį ratą, bet ir be narkotikų gyvenimas jam atrodo tuščias, todėl jis vėl susileidžia dozę. Rašymas Burroughsui yra terapija, bandymas kuo nors užpildyti savo laiką. Juose nėra savo veiksmų analizės, apmąstymų, tik papasakojami įvykiai. Šią knygą turbūt geriausia skaityti tada, kai esi pernelyg pavargęs skaityti sudėtingesnes knygas arba nori sužinot apie narkomanų gyvenseną.

Balai.

3/5