Kažkada skaičiau draugės ‘Facebook’ sieną ir ji rašė, kokios jos paskutiniu metu perskaitytos knygos. Šitame sąraše buvo ir Doloresos Kazragytės vardas, nors jos, kaip autorės, anksčiau nebuvau girdėjusi. Kadangi mano draugė turi skonį ir jos perskaitytos knygos dažnai man patinka, nutariau ir aš griebti ‘Raudonus sandaliukus’. Pavadinimas vilioja. Deja, knygos turinys buvo labai nuviliantis. Knygų autoriai kartais parašo kelias geras knygas, o paskui tiesiog su žinoma pavarde ant viršelio pardavinėja šlamštą. Kazragytės atvejis atrodo būtent toks. Knygoje neperskaitysime nieko individualaus, šarmingo kaip kad tikėtumėmės iš aktorės. Neradau nei originalių minčių, nei individualaus įdomaus požiūrio. Atvirkščiai – ji nebent pasako tai, su kuo susiduria kiekvienas senolis. Galbūt į knygą reiktų žiūrėti kaip į tarpsnio knygas, pvz., kokios būna paaugliams. Čia irgi susidaro atstumas tarp asmens ir visuomenės, Kazragytė jaučia, kaip vis tolsta nuo šios žemės gyvenimo. Manau, kad knyga patiktų nebent seniems žmonėms, kurie išgyvena tą patį ir gali tiesiog tapatintis su autore, o jaunesni skaitytojai nebent gali liūdnai žiūrėti, kas ir jų laukia senatvėje.
Knygos vakarui 