Ėmiausi šios knygos, nes kažkada esu girdėjusi labai palankių atsiliepimų apie ją, o viena dėstytoja net liepė ją perskaityti universitete. Tuomet jos neperskaičiau, bet ėmiausi dabar. Deja, knyga teko smarkiai nusivilti.
William Paul Young.
Apie šio rašytojo kūrybos pradžią teigiama, kad knygą pradėjo rašyti spaudžiamas žmonos ir pradinė jo mintis buvo tiesiog parašyti tekstą savo vaikams ir draugams. Dėl to William P. Young iš pradžių išspausdino tik 15 egzempliorių. Padrąsintas draugų ir atlikęs šiokius tokius pataisymus, Young pasiūlė knygą leidykloms, tačiau jos atsisakė knygą spausdinti. Knygą išspausdino keli autoriaus draugai, dėl jos įkūrę leidyklą, o po šio žingsnio knyga netruko tapti bestseleriu.
Knygos aprašymas.
Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters (dukra buvo pagrobta ir nužudyta, kai šeima atostogavo prie ežero) išgyvena Didįjį liūdesį. Jis nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėtės laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas.
Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju. Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: „Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu.“
Mano vertinimas.
Daugiausia knyga sulaukė dėmesio tarp aktyvių krikščionių ir kėlė karštas diskusijas dėl teologijos. Vienų nuomone, tai iš pagrindų keičianti gyvenimą istorija, širdį jaudinanti teologija, kiti mano visiškai priešingai – jog knyga jaukia sielas, nes jos teologija nėra bibliška.
Kadangi mane domino ne teologija, o literatūrinė vertė, šia knyga labai nusivyliau. Ji primena populiarias, masiškai leidžiamas ir išliekamosios vertės neturinčias savigalbos knygas, tik šioji remiasi krikščioniškąja atleidimo, susitaikymo idėja. Taigi knygos nerekomenduoju skaityti tiems, kas ieško kokybiškos literatūros, nes dievo paminėjimas savaime knygai vertės nepriduoda. Kita vertus, jei reikia paguodos ištverti dvasinei krizei ir jums labai artimas krikščioniškasis tikėjimas, knygoje išsakyti samprotavimai gali pasirodyti verti dėmesio.
Balas.
1/5
Knygos vakarui 